Valgymo tempas
Kartą pastebėjęs, kad valgau greitai, nusprendžiau sulėtinti tempą ir kaip prie to pripratau, nes tai gerokai maloniau.
Iškėliau hipotezę, kad valgymo skubėjimas sukelia organizmo įtampą. Jeigu skubi, vadinasi yra pavojus, kad maistą atims. Paprasta, bet geležinė fizinio kūno logika. Tačiau, jei tik tempas sulėtinamas, apima ramybė. Kūnas mano, kad niekas nesikėsina į maistą, juk valgai ramiai, vadinasi esi saugus, ir reaguoja atsipalaiduodamas – juk viskas gerai.
Įpratus prie lėtesnio tempo, jei kokį kartą per skubėjimą visgi valgau greitai, tai po to skrandis apie tai duoda žinoti – jam nepatiko.
Po metų kitų vienas žmogus pasakė įdomų pastebėjimą. Anot jo, stambūs žmonės valgo labai greitai. Pradėjau stebėti. Na ir tikrai. Nemačiau nei vieno stambaus žmogaus, kuris valgytų ramiu, lėtu tempu. Su vidutinio ar smulkesnio sudėjimo žmonėmis yra įvairiai, jie valgo įvairiai.
Gal ramus valgymo tempas yra svorio numetimo raktas? Gal kas bandėt? Sotumas paprastai kiek vėluoja, antraip nebūtų persivalgymo sąvokos. Jeigu valgoma greitai, elementariai persivalgoma, nes nesijaučia ribos tarp alkio ir sotumo jausmo, o kūnui stresas ir pradeda kaupti lašinius, juk maistą gali atimti.
Na ir dar yra vienas nepatogumas jeigu valgoma su kažkuo ir tie žmonės turi laukti. Kūnui stresas, nes reikia skubėti. Šiuo atžvilgiu vienam valgyti kartais gerokai sveikiau.
Gal neverta skubėti pavalgyti ir taip taupyti vos kelias minutes savo sveikatos sąskaita?